BLOGas.lt
Lėktuvų bilietai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš ne toks kaip kiti…

Senokai ką ir berašiau. Paskaitinėju vis kitų mintis, pasidžiaugiu žmonių noru dalintis, tyliai pasakau jiems “ačiū” ir keliauju dažniausiai ne taip jau ir į dangų širdį keliančių darbų dirbti ar pareigų atlikti.

 

Prieš pora dienų keliaujant sutikau moteriškę, su kuria šalimais lėktuve teko prasėdėti geras tris valandas. Gal ne vienas iš pačių ilgiausių skrydžių mano gyvenime, bet panašiai. Pradžioj pakalbėjus apie šį bei tą, vėliau ji kalbą pasuko apie tikėjimą, į dvidešimt minučių sutalpino visą savo apie 60 metų (spėju) gyvenimo bei stebuklingo įtikėjimo istoriją, o likusias geras dvi valandas buvau priverstas klausytis priekaištų man žinomoms ir pirmą kartą girdimoms krikščioniškoms konfesijoms, jų mokymui bei bendruomenių vadovams. Kadangi visa ta netrumpa, nors nemokama, bet priverstinė paskaita beveik išimtinai buvo paremta neginčijamais istoriniais faktais ir dar labiau nekvestionuojamomis šv. Rašto citatomis, nusprendžiau, kad mano kukli nuomonė nei jai rūpi, nei ji nori tai išgirsti, todėl nuolankiai klausiausi, retkarčiais palinksėdamas galva ar išleisdamas kokį nors nieko nereiškiantį garsą. Bet užtat išgirsta informacija apie krikščionybės istoriją, šv. Raštą, eretikus ir sektantus, baisius nukrypimus nuo Kristaus mokslo bei tikrojo tikėjimo, tikriausiai verta kokių 5 metų universitetinių studijų.

 

Kodėl apie tai pasakoju? Ogi todėl, kad po to susitikimo, jau antra diena nerandu savyje atsakymo - ar kuo labiau neigdami kažką, tuo labiau teigiame priešingą? Ar kuo dažniau smerkiame santuokinę neištikimybę, tuo labiau tampame ištikimi? Ar kuo daugiau kalbame apie Lietuvą ir tautiškumą, tuo didesniais patriotais tampame? Truputį keista, bet po minėto atsitikimo vakar, beklaidžiojant po “draugų 'draugų'” nuorodas užklydau į labai skambiu pavadinimu pakrikštintą puslapį. Sudomintas autoriaus literatūrinio sumanumo ir užkabinančio jumoro jausmo, perskaičiau bene porą dešimtčių paskutinių blog'o įrašų. Viskas būtų šaunu, jei ne dienoraščio užmojus išreiškiantis jo pavadinimas… Deja, deja - pajutau, kad jei ką nors minčių autorius ir liudija, tai tik save. Nors perskaitytytos mintys labai jau sutapo su anos moteriškės “tiesos apologetika”, negaliu neužduoti klausimo sau pačiam - gal iš tiesų aš kinkuoju kaip arklys su kažkieno man uždėtais akių dangčiais, kurie man neleidžia apsidairyti aplinkui, o tik keliauti nustatytu maršrutu? Gal tikrai turiu nusispjauti į tuos, su kuriuo dalinuosi savo tikėjimu ir užsidaryti maldai kambarėlyje, prieš tai įsitikinęs, kad nuo sienu visi stabmeldiški paveikslai nukabinti? Galbūt iš tiesų nieko šiame pasaulyje nėra tikriau nei šv. Raštas, kurį savo skysta galvele bandau suprasti (kažkodėl tikėdamas, kad per šimtmečius piktavaliai sektantai jo nepakeitė)?

 

Aš čia šiek tiek ironizuoju, tačiau kol kas dar neteko sutikti arba išgirsti asmens, besipiktinančio viskuo ir visais, kuris tuo pačiu bent jau nesąmoningai nebandytu pakilti virš tų “kitų”. Neteko sutikti asmens, besityčiojančio ar išjuokiančio kitų tikėjimą, kuris nemanytų, kad jo/jos tikėjimas yra teisingesnis. Dar daugiau - niekaip neapleidžia klausimas: kaip gali neapykanta ar pagieža degti žmonės, bandantys skelbti Kristaus Džiugiąją Naujieną? Ar čia teisus seno multfilmo herojus? - “Drakonas žuvo! Tegyvuoja drakonas!”

 

Deja atrodo, kad neigimas nenurodo priešingo teigimą, kaip ir pagieža jokiu būdu neatskleidžia džiaugsmingą ir mylinčią širdį. Negaliu sau įsivaizduoti pakrantėje sėdinčio ir kitus į šuns dienas dedančio Kristaus, kurio tinklus pametę žvejai klaustų: “Mokytojau, kur gyveni?”..

Rodyk draugams

Isorija, kurios pabaigą pasirašysim patys

Danų filosofas ir teologas Søren Kierkegaard (1813-1855) vienoje savo knygų aprašo istoriją apie karalių, kuris įsimylėjo paprastą valstiečių mergaitę. Karalius žinojo, kad jam praktiškai neįmanoma ją vesti, kadangi karaliai nesituokia su valstiečiais. Tačiau jis buvo toks galingas valdovas, kad tikėjosi įvykdyti savo troškimą sukurti šeima su mergina ir vistiek likti karaliumi. Tačiau dar vienas dalykas jį neramino - jei jis ves valstietę mergaitę, o pats liks karaliumi, jų santykiai vis tiek bus kažkokie nepilni. Mergina gali garbinti karalių, tačiau iš tiesų jo nemylėti. Ji visuomet jaustų, kad jis yra valdovas, o ji - paprasčiausia valstietė. Todėl karalius sugalvojo naują planą - jis nutarė atsisakyti karalystės, o pats tapti valstiečiu. Ir tik tuomet pasipiršti merginai kaip lygus lygiai. Karalius, aišku, suprato, kad jei jis taip pasielgs, situacija gali atsisukti prieš jį patį. Mergina gali jį atstumti, ypač jei pagalvos, kad jis buvo kvailas, taip pasielgdamas. O gal jis jai įdomus tik dėl karalystės ir pinigų? Ką jis tuomet darys? Tačiau galiausiai karalius nusprendė, kad jis taip myli šią valstietę mergaitę, kad jis rizikuos viskuo, ką turi, ir atiduos viską, kad tik tikra meilė tarp jų galėtų pilnai išsiskleisti.

 

Kierkegaard taip ir neparašė kaip istorija pasibaigė - neaišku, ar mergina priėmė, ar atstūmė karaliaus meilę. Jis nepasakė, ar jie susituokė ir laimingai gyveno, kaip kad daugelyje laimingų istorijų, ar karalius prarado viską - ir karalystę, ir meilę. Tačiau Kierkegaard turi bent dvi priežastis nepateikti skaitytojui istorijos pabaigos. Pirma, pabaiga, kokia ji bebūtų, nėra istorijos tikslas. Esmė yra tokia stipri karaliaus meilė, kad dėl jos jis nusprendžia atsisakyti visko, ką turėjo. Antra priežastis yra ta, kad Kierkegaard'o istorija dar nepasibaigė. Ji vis dar tęsiasi… Tai Dievo meilės žmonijai istorija. Tai kiekvieno mūsų istorija.

 

Pagalvojau, kad tai labai Kalėdoms tinkanti istorija. Karalius ką tik atsisakė savo karalystės, kad būtų su mumis. Ar jau žinome, koks bus mūsų atsakymas Jo pasiūlmui?

 

 


 


 

Džiaugsmingų šv. Kalėdų visiems, kurie čia užsukate!

Rodyk draugams

Ko laukiame?

Kažkaip prieš šias Kalėdas vėl paėmiau į rankas prieš keletą metų skaitytą vieno mano mėgiamiausių autorių - Philip Yancey - knygą The Jesus I never knew (Jėzus, kokio niekada nepažinojau). Pirmą kartą skaitydamas, šią knygą “prarijau” per dvi dienas. Beje, tai buvo taip pat prieš Kalėdas. Man tuomet tai buvo tikras atradimas, padėjęs paprastai ir žmogiškai, be didelių teologinių išvedžiojimų ir skambių frazių, pažvelgti tiek į Įsikūnijimo istoriją, tiek į Jėzaus asmenį - į dieviškojo žmogiškumo paradoksą.


Knygoje The Jesus I never knew Yancey rašo apie savo paties atradimą:


Prižiūrėti jūros vandens akvariumą nebuvo lengva užduotis. Man reikėjo nešiojamos cheminės labaratorijos, kad galėčiau sekti nitratų lygį ir prisotinimą amoniaku. Aš pumpavau į jį vitaminus, antibiotikus, sulfonamidus ir enzimus, kurių būtų pakakę uoloms augti. Aš filtravau vandenį per stiklo pluoštą ir anglį, apšvitindamas ultravioletiniais spinduliais.


Būtų galima tikėtis, kad atsižvelgiant į energijos kiekį, kurį joms išeikvodavau, mano žuvys turėtų būti bent jau dėkingos man. Toli gražu. Kiekvieną kartą, kai mano šešėlis sušmėžuodavo virš akvariumo, jos nerdavo į artimiausią kriauklę pasislėpti. Vienintelė “emocija”, kurią jos man parodydavo, buvo baimė. Nors po tris kartus kiekvieną dieną nukeldavau dangtį ir įberdavau maisto, jos į kiekvieną mano vizitą atsakydavo kaip į nebejotino mano plano jas nukankinti ženklą.


Aš niekaip negalėjau jų įtikinti savo tikruoju rūpesčiu. Mano žuvims aš buvau dievybė. Aš joms buvau per didelis ir mano veiksmai nesuprantami. Kad jos mane suprastų, aš turėjau tapti žuvimi ir kalbėti joms suprantama kalba.


Panašiai ir Dievas žinojo, kad vienintelis būdas mums padėti suprasti Jo meilę bei rūpestį, buvo įsikūnijimas, tapimas vienu iš mūsų ir kalbėjimas mums suprantama kalba. Būtent tai ir atsitiko Betliejuje. Senojo Testamento Dievas, keliantis siaubą, kalbantis iš degančio krūmo, ant Siono kalno akmenyje išrėžęs 10 įsakymų, gimsta kažkur tvartelyje paauglei motinai, kurios sužadėtinis, patikėjęs sapnu (!), jos nepasiuntė į visas keturias puses. Kaip toliau rašo Yancey, mūsų šiandieninė humanistinė visuomenė, kuriai kaip niekad būtų reikalingas Išganytojas, tokiam kūdikiui nebūtų apskritai leidus gimti.


Tačiau Dievas, atrodo, arba “nenumatė” kitos problemos, arba “persistengė” - na ne tokio Išganytojo ir Tautų Karaliaus žmonės laukė pora tūkstančių metų atgal, ne tokio dažniausiai laukiame ir mes. Kuris gi iš mūsų norėtų sekti valkata? Beskaitant pirmuosius Evangelijos pagal Luką skyrius, kažkaip norisi bent jau sukeisti vietomis Mariją su Elzbieta - tegul Jėzus bent jau būtų gimęs šeimoje, kuriai buvo nuimtas nevaisingumo pažeminimas ir apie kurios stebuklingą nevaisingumo išgydymą pletkai sklido iš lūpų į lūpas, o pirmagimio gimimą šventė visas kaimas. Atrodo, tegul geriau Jono motinai būtų reikėję bėgti iš savo kaimo pas giminaitę ir slėptis ten kelis mėnesius, kad kaimo teisuoliai akmenimis neužmėtytų. O gimimas tvarte būtų labiau pritikęs tam, kuris vėliau gyvens dykumoje ir valgys skėrius.


Gal dėl to ir mums daug lengviau atpažinti Jėzų - Karalių barokiškuose paveikslėliuose, vaizduojančiuose kūdikį, sėdintį ant šilkais ir damaskais pasipuošusios moters kelių ir savo putliomis rankomis laiminantį žiūrovą, nei kad skuduruose verkiantį apsisnarglėjusį vargetų vaiką. Mes nuolat balansuojame ant “mums priimtino Dievo” supratimo ribos tarp to, kurio dvelksmo pajautimas verčia bėgti ir slėptis, ir to pro kurį praeidami galėtumėm nusukti nosį į šalį, niekaip neapsispręsdami, kuris vaizdinys mums priimtinesnis ir kurį savo kelrodžiu galėtume pasirinkti.


Aš pats dažnai susiduriu su šia problema. Man norisi autoriteto, kuris būtų sėkmingesnis už mane, daugiau pasiekęs savo karjeros ar socialinės veiklos prasme, kurio kalba būtų aiški, pagrįsta ir įrodyta sėkmingais rezultatais. Nejučiom pasiduodu reikalavimams, keliamiems mane supančių bendradarbių, pareigų, padėties arba visuomenės nuomonės. Tikriausiai dėl to ir Geroji Žinia buvo pradėta skelbti nuo tų, kurių nesaistę niekas, nes ir taip buvo laikomi visuomenės šiukšlėmis - pradedant piemenimis užgimimo naktį, žvejais ir muitininkais po trisdešimt metų, ir buvusia prostitute po kryžiumi. Tuomet ir Jono klausimas, perduotas Jėzui per mokinius, pasidaro labai suprantamas ir savas -


Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito? (Lk 7, 19)

Rodyk draugams

Techninės profilaktikos pabaiga

Na, atrodo, kad šiam kartui pasigražinimų užteks. Šiek tiek pažaidžiau su puslapio išvaizda, kad bent mano akiai mieliau atrodytų. Tiesą sakant, tai buvo mano pirmasis “susidūrimas” su web puslapių kodais. Bet, kaip Joakimo blog'o aprašymas skelbia, “darom, kaip mokam”. Dabar tik, kad į jį rašyti noro ir laiko užtektų.


Jei kas pastebėtų kokių nors techninių nesklandumų - būkit mieli, informuokit.

Rodyk draugams

Nesklandumai

Bandau šiek tiek “suasmeninti” savo kuklaus blogo išvaizdą. Jei beskaitant staiga pasikeistų spalvos ar pesislinktų tekstas - tai nebūtinai reiškia, kad reikia išjungti kompiuterį ir eiti miegoti - jums su akimis viskas tvarkoje!


Atsiprašau už pasižaidimus, bet sekančių kelių dienų bėgyje tikiuosi apsispręsti, kaip šį puslapį aš noriu matyti. Bent kuriam laikui.

Rodyk draugams

Brėkšta…

Paskutinis Advento sekmadienis. Vėl girdime tuos pačius, iki skausmo žinomus Marijos žodžius: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”. Galiu kirsti lažybų, kad Marija nesuprato nieko, ką angelas Gabrielius sakė apie Šventą Dvasią ir kodėl jos kūdikis vadinsis Dievo Sūnumi.


Didžiausi stebuklai, atrodo, įvyksta tuomet, kai mes leidžiame veikti Dievui ir būti Jo vedami.



 Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.


Jn 1, 5

Rodyk draugams

Kalėdų paradoksas

Perskaičiau +simono straipsnelį Kalėdų sentimentalizmas ir kažkodėl prisiminiau bene vaikystėje pirmą kartą išgirstą pasakymą, kad “Kalėdos yra visų bedievių šventė”, kurio tada nesupratau. Kaip gali būti Kalėdos, kurių metu švenčiame Jėzaus gimimą, būti šventė ir tiems, kurie netiki Kristumi? Tuo metu man tai buvo sunkiai suvokiamas paradoksas.

 

Kad ir kaip būtų parodaksalu, tas posakis, atrodo, yra pakankamai teisingas. Kalėdas švenčia kone visas pasaulis - tiek krikščioniški vakarai, tiek ir nemaža Rytų šalių, su krikščionybe nelabai turinčių daug ką bendra. Dar parodaksaliau, kad pagrindinis šios šventės išplitimo variklis yra, jokiu būdu, ne tikėjimas Kristumi, bet… įvairių korporacijų, visokio plauko prekybininkų pelno siekimas ir marketingas! Kalėdas siūloma sutikti su mažesnėmis palūkanomis už namus, apstatytus su didžiulėmis šventinėmis nuolaidomis supirktais baldais, papuoštus kilimais ir sienų apmušalais (už kuriuos nereikės pradėti mokėti iki sekančių Kalėdų!), o mes apsirengsime su stulbinančiomis kalėdinėmis nuolaidomis nusipirktais rūbais, visai šeimai susėdus prie naujo plačiaekranio plazminio televizoriaus (jau net nereikia minėti, kad pirkto taip pat su šventine nuolaida) galėsime “kirsti” kalėdines antis ir žąsis, vis užmesdami akį į spalvotą ekraną, rodantį šeimyninius kalėdinius filmus ir reklaminius pranešimus, kad nepamirštume ko mums dar trūksta šioms Kalėdoms. Per radiją, televiziją, gatvėje, darbe, parduotuvėse - visur girdime tą patį ir vieną žodį - “Kalėdos” - kuris yra viso šio bruzdulio atskaitos taškas ir tikslas. Magiškas žodis. Tik kodėl jis toks svarbus? Hm… nesugalvoju…

 

Turbūt daugelis, tiek krikščionių, tiek netikinčių žmonių, paklaustų, kas įvyko per Kalėdas ir kodėl jos švenčiamos, atsakytų panašiai tą patį - dėl to, kad gimė Jėzus. (Tiesa, kai kuriose šalyse yra “politiškai nekorektiška” sveikinti žmones su Kalėdomis, nes tai gali užgauti kieno nors religinius  jausmus ar įsitikinimus, todėl linkima “Linksmų švenčių!” - angliškas pavadinimas Christmas yra kilęs iš Cristes maesse, kas reiškia Kristaus mišias arba Kristaus auką) Bet kodėl mes linkę “užmiršti” visą likusį Jėzaus gyvenimą, apimantį kančią, mirtį ir prisikėlimą? Tiesa, tai nėra tokia idiliškai jauki istorija kaip Kalėdos. Tačiau tai yra, kaip mes tikime, tų pačių Kalėdų kulminacija, išganymo istorijos kulminacija.

 

Kuo tampa Kalėdos, jei jų neseka Velykos? Arba, kuo tampa Gimimas, jei neįvyksta Prisikėlimas? Graži pasaka, apie vieną iš milijonų šeimų, susilaukusių vaikų varge ir kamuojamų persekiojimų? Ar dėl to verta kiekvienais metais taip su nekantrumu ruoštis? Manau, kad mėnesių bėgyje rastume ir daugiau progų kuriuo nors gražiu metų laiku pasipuošti namus ir visa šeima susėsti prie šventinio stalo, pasveikinti vieni kitus, pasidalinti dovanomis. Kodėl Kalėdos tokia “ypatinga” šventė?

 

Daug lengviau žvelgti į Kristų, su prakartėle pakabintą ant Kalėdinės eglutės, nei į tą, kuris prikaltas prie kryžiaus. Nes pirmasis neįpareigoja. Kaip piešiama kalėdiniuose paveiksliukuose - jis tik kūdikiškai krykštauja ir laimina. Tačiau tas pats Kristus, bet prikaltas prie kryžiaus, jau nėra pati tinkamiausia dekoracija šeimos pietums ar šventinėms linksmybėms. Nes tai priverčia susimąstyti. Suklusti. Ir jei užgimstančio Kūdikio mes neįsivaizduojame be jo “palydovo” - dovanas dalijančio Kalėdų Senio, tai kenčiančio Jėzaus “palydovas” - raginimas sekti jį, atsiversti ir tikėti Evangelija - daug sunkiau priimamas, nes visų ir kiekvieno iš mūsų reikalauja keistis.

 

Tada, palikę jį, visi [mokiniai] pabėgo. Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

Mk 14, 50-51

 

Istorija kartojasi?

Rodyk draugams

Dar vienos nepastebėtos Kalėdos?

Kažkaip jau kelinti metai tenka su liūdesiu sau prisipažinti, kad Adventas ateina ir praeina, o aš kuo toliau, tuo sunkiau randu laiko įsigyventi į šio laikotarpio prasmę ir širdimi pasiruošti Kalėdų stebuklui. Beskubant parašyti visiems Kalėdinius sveikinimus, kurie, stengiantis suspėti, tampa vien tik įprastos, formalios frazės kaip, antai, “Tegul užgimusio Kūdikėlio džiaugsmas pripildo Jūsų širdis”, ir panašiai. Galiausiai, parašęs krūvą sveikinimų, pajunti, kad tik atlikai pareigą, tačiau visi tie palinkėjimai yra tušti, nes to nejauti savo širdyje. O kur dar dovanų pirkimas, kad tik, neduokdie, ko nors nepamirštum? Tačiau Kalėdų rytą (ar išvakarėse) bažnyčioje girdėdamas džiaugsmingai griausmingą “Alleliua!”, supranti, kad paprasčiausiai esi pavargęs ir šitas visas džiaugsmas nesulaukia jokio atoskambio širdyje, ir pasijunti toks apgailėtinai nepasiruošęs Jėzaus užgimimo minėjimui.

 

Neseniai bevartydamas senus “America” savaitraščio numerius, atradau Thomas J. Reese straipsnį, kuris man pataikė “į dešimtuką”. Pabandysiu pasidalinti juo ir su į čia užsukiančiais.

 

Advento ir Kalėdų laikotarpiu mes kartojame vieną seniausių krikščionių maldų: “Maranatha: Ateik, Viešpatie Jėzau!” Viena problema, kad jis linkęs atsakyti į mūsų maldas pačiu netinkamiausiu laiku. Jis tiesiog neturi supratimo paskiriant laiką.

 

Pagalvokite apie vargšę Mariją ir Juozapą. Marija tampa nėščia prieš susituokdama. Blogas laikas. Tada, kai jai jau buvo beveik laikas gimdyti, ji ir Juozapas yra valdžios priverčiami keliauti iš Nazareto į Betliejų, kad užsiregistruoti gyventojų surašyme. Ne pats geriausias laikas keliauti. Kaip pabėgėliai jie leidosi į žygį per kaimus ir kai atvyko į Betliejų, ten nebuvo vietos, kur apsistoti. Juozapas kaip ir milijonai tėvų turėjo jaustis sumišęs ir pažemintas, negalėdamas surasti tinkamo prieglobsčio savo šeimai. Kaip nepatogu turėjo būti Marijai, turėjusiai pagimdyti vaikelį tvarte. Ar kūdikis negalėjo palaukti dar savaitę, kol jie grįš namo?

 

Taip pat ir Mesijo atėjimas nebuvo pačiu tinkamiausiu laiku Izraeliui. Tai buvo nugalėta tauta, okupuota romėnų. Nežymūs ir išnaudojami kaip ir nemaža tautų šiandien jie nebuvo reikšmingi tarptautiniuose įvykiuose arba pasaulio ekonomikoje. Ne pati geriausia pajėgų bazė būsimam pasaulio valdovui. Tačiau būtent šį laiką Kristus pasirinko ateiti pas Mariją, Juozapą ir Izraelį.

 

Kristus ir toliau nusprendžia ateiti netinkamiausiais momentais. Jis yra mūsų kaimynas, beldžiantis į duris ir prašantis pagalbos kaip tik tuomet, kai mes jau esame kuo nors užsiėmę. Jis yra mūsų bendradarbis, ateinantis pakalbėti, kai mes stengiamės kažką suspėti atlikti. Jis yra vaiko, žvelgiančio į pirmą gyvenime kalėdų eglę, šypsenoje tuomet, kai mes neturime fotoaparato. Jis yra paramos prašančiame laiške iš Katalikų Šalpos Organizacijos, kurį gauname tą pačią dieną kaip ir kreditinės kortelės sąskaitą iš banko. Jis yra Advento susitaikinimo pamaldose, paskirtose kaip tik tą vakarą, kurį mes planavome pažiūrėti naujausią filmą.

 

Mes galime būti tokie užsiėmę, skubėdami per Kalėdų laikotarpį, kad nepastebėsime Kristaus, kai jis ateis. Ir mes galime praleisti progą būti Kristumi kitiems tuomet, kai jiems yra patogu. Ar mūsų kaimynas atranda Kristų, pasibeldęs į mūsų duris? Ar mūsų bendradarbis suranda Kristų už mūsų darbo stalo? Ar vaikas atranda Kristų mūsų šypsenoje? Ar vargšai atranda Kristų mūsų čekių knygelėje? Ar nusidėjėliai randa mumyse atleidžiantį Kristų? Ar jie sutinka besiskundžiantį tipą, kuris buvo labai sutrukdytas Kristaus apsilankymo, vėžlinantį link prakartėlės?

 

Tikriausiai yra tikslas, kodėl Kristus sukelia mums visus šiuos nepatogumus. Tikriausiai jam tai vienintelis būdas sulaukti mūsų dėmesio šiuo užimtu laikotarpiu. Tikriausiai tai yra jo būdas priminti mums, kad tai jis atranda mus, o ne mes jį; kad šioje piligriminėje kelionėje, kurią mes vadiname gyvenimu, Kristus yra su mumis visą laiką, o ne tik tos kelionė pabaigoje. Vietoj to, kad mes eidami žiūrime į žemę, turėtumėme sulėtinti tempą, pakelti galvas, atmerkti akis ir pamatyti jį bendrakeleiviuose bei visame, kas mus supa.

 

Kalėdos yra laikas prisiminti praeitį, švęsti dabartį ir tikėti ateitimi. Mes prisimename, kad Kristus atėjo pas Mariją, Juozapą ir Izraelį - Dievo išmintis ir meilė tapo kūnu. Tai yra stebuklas už mūsų supratimo ribų, kurį dėl to ir taip lengva pamiršti metų bėgyje. Mes esame nustebinami meile pribloškiančioje didybėje ir ekstaziškame džiaugsme.

 

Tačiau nežiūrint visų mūsų pastangų, mes niekada pakankamai neįvertiname Kristaus, kuris atėjo, ir pilnai nesusijungiame su juo, kuris yra čia. Todėl mes tik galime turėti viltį Kristuje, kuris ateis, kurio šviesa mus peršvies ir transformuos taip, kaip mes patys savęs pakeisti nesugebame. Jis ištiesins visus vingiuotus kelius, sutvarstys žaizdas ir pakels nupuolusius.

 

Ar tuomet, kai jis vėl ateis, bus netinkamas laikas? Žvelgiant į jo ankstesnius sprendimus - tikriausiai. Be abejo, jo atėjimas mūsų gyvenimo pabaigoje nėra pats geriausias laikas, kai mes esame silpniausi ir labiausiai pažeidžiami. Bet ar iš tiesų tai toks blogas momentas? Tikriausiai geriausiai jį galime priimti tuomet, kai mūsų gynyba nusilpusi ir mes pasiruošę pasiduoti. Ir kai jis ateis laikų pabaigoje, ar mes būsime paruošę pasaulį jo atėjimui? Ar pasaulis bus labiau mylintis ir teisingas? Ar Kristus sulauks geresnio sutikimo nei tada, kai jis pirmą kartą atėjo? Žvelgiant į mūsų istoriją - tikriausiai ne. Bet jis vis tiek ateis.

 

Parengta pagal Thomas J. Reese, SJ Maranatha: Come, Lord Jesus!

(c) AMERICA magazine, 1998

Rodyk draugams

Mintys pakeliui namo…

Pagaliau ir aš nusprendžiau prisijungti prie internetinių dienoraščių rašytojų bendruomenės. Nežinau kiek užteks laiko ir kantrybės, bet tikiuosi laikas nuo laiko pasidalinti savo mintimis su kitais… taip pat keliaujančiais…


Po kelto metų (hm, net nežinau kiek jau jų praėjo…) dalyvavimo krikščioniškuose forumuose nusprendžiau, kad bene laikas “išeiti į pensiją”. Buvau 'Kalnas' jėzuitų forume, jau seniai nugrimzdusiame į nebūtį, paskui persikrikštinau į 'Praeivį' “skrynioje”. Atrodo, praeivis ir liksiu. Tačiau gyvenimas diktuoja savo tempą ir sunku atrasti laiko dalyvauti diskusijose, o taip pat ir abejotina nauda iš tų dažnai užsiplieskiančių “religinių karų”, kurie, deja, būdingi ir krikščionims (kas užsukat į panašius forumus, manau, puikiai žinote). Vis tas “žmogiškasis elementas” lygintis vienas prie kito besimatuojant kurio gi čia tikėjimas didesnis arba teisingesnis, apkabinėjant kitus schizmatikų, fariziejų arba dar kokiomis, didžiulę “pagarbą” išreiškiančiomis etiketėmis. Taigi, vietoj to, kad veltis į nesibaigiančius, o dažnai - ir beprasmiškus, ginčus, pabandysiu kartas nuo karto čia pasidalinti tuo, kas man atrodo svarbu arba aktualu.


P.S. Man kažkaip visą laiką imponuodavo smėlyje įsispaudusių pėdų simbolika. Tai tarsi nusako kiekvieno mūsų kelionę - buvusios ryškios, jos palaipsniui išnyksta. Kaip ir kiekvienas gyvenęs, gyvenantis ar dar tik užgimsiantis. Ir aš nenoriu statyti “monolitinių paminklų”, kad kažkas ir už 100 metų mane prisimintų. Tačiau gal kažkas atras mano pėdas dabar. Vienas, pažiūrėjęs į jų kryptį, pagalvos, “ir kur tas kvailys ten nuėjo?”. O kitam gal tai padės bent sekančius 200 metrų nesijausti vienišam kelyje link savo tikslo.

Rodyk draugams