Mintys pakeliui namo…

Kažkaip prieš šias Kalėdas vėl paėmiau į rankas prieš keletą metų skaitytą vieno mano mėgiamiausių autorių - Philip Yancey - knygą The Jesus I never knew (Jėzus, kokio niekada nepažinojau). Pirmą kartą skaitydamas, šią knygą “prarijau” per dvi dienas. Beje, tai buvo taip pat prieš Kalėdas. Man tuomet tai buvo tikras atradimas, padėjęs paprastai ir žmogiškai, be didelių teologinių išvedžiojimų ir skambių frazių, pažvelgti tiek į Įsikūnijimo istoriją, tiek į Jėzaus asmenį - į dieviškojo žmogiškumo paradoksą.

Knygoje The Jesus I never knew Yancey rašo apie savo paties atradimą:

Prižiūrėti jūros vandens akvariumą nebuvo lengva užduotis. Man reikėjo nešiojamos cheminės labaratorijos, kad galėčiau sekti nitratų lygį ir prisotinimą amoniaku. Aš pumpavau į jį vitaminus, antibiotikus, sulfonamidus ir enzimus, kurių būtų pakakę uoloms augti. Aš filtravau vandenį per stiklo pluoštą ir anglį, apšvitindamas ultravioletiniais spinduliais.

Būtų galima tikėtis, kad atsižvelgiant į energijos kiekį, kurį joms išeikvodavau, mano žuvys turėtų būti bent jau dėkingos man. Toli gražu. Kiekvieną kartą, kai mano šešėlis sušmėžuodavo virš akvariumo, jos nerdavo į artimiausią kriauklę pasislėpti. Vienintelė “emocija”, kurią jos man parodydavo, buvo baimė. Nors po tris kartus kiekvieną dieną nukeldavau dangtį ir įberdavau maisto, jos į kiekvieną mano vizitą atsakydavo kaip į nebejotino mano plano jas nukankinti ženklą.

Aš niekaip negalėjau jų įtikinti savo tikruoju rūpesčiu. Mano žuvims aš buvau dievybė. Aš joms buvau per didelis ir mano veiksmai nesuprantami. Kad jos mane suprastų, aš turėjau tapti žuvimi ir kalbėti joms suprantama kalba.

Panašiai ir Dievas žinojo, kad vienintelis būdas mums padėti suprasti Jo meilę bei rūpestį, buvo įsikūnijimas, tapimas vienu iš mūsų ir kalbėjimas mums suprantama kalba. Būtent tai ir atsitiko Betliejuje. Senojo Testamento Dievas, keliantis siaubą, kalbantis iš degančio krūmo, ant Siono kalno akmenyje išrėžęs 10 įsakymų, gimsta kažkur tvartelyje paauglei motinai, kurios sužadėtinis, patikėjęs sapnu (!), jos nepasiuntė į visas keturias puses. Kaip toliau rašo Yancey, mūsų šiandieninė humanistinė visuomenė, kuriai kaip niekad būtų reikalingas Išganytojas, tokiam kūdikiui nebūtų apskritai leidus gimti.

Tačiau Dievas, atrodo, arba “nenumatė” kitos problemos, arba “persistengė” - na ne tokio Išganytojo ir Tautų Karaliaus žmonės laukė pora tūkstančių metų atgal, ne tokio dažniausiai laukiame ir mes. Kuris gi iš mūsų norėtų sekti valkata? Beskaitant pirmuosius Evangelijos pagal Luką skyrius, kažkaip norisi bent jau sukeisti vietomis Mariją su Elzbieta - tegul Jėzus bent jau būtų gimęs šeimoje, kuriai buvo nuimtas nevaisingumo pažeminimas ir apie kurios stebuklingą nevaisingumo išgydymą pletkai sklido iš lūpų į lūpas, o pirmagimio gimimą šventė visas kaimas. Atrodo, tegul geriau Jono motinai būtų reikėję bėgti iš savo kaimo pas giminaitę ir slėptis ten kelis mėnesius, kad kaimo teisuoliai akmenimis neužmėtytų. O gimimas tvarte būtų labiau pritikęs tam, kuris vėliau gyvens dykumoje ir valgys skėrius.

Gal dėl to ir mums daug lengviau atpažinti Jėzų - Karalių barokiškuose paveikslėliuose, vaizduojančiuose kūdikį, sėdintį ant šilkais ir damaskais pasipuošusios moters kelių ir savo putliomis rankomis laiminantį žiūrovą, nei kad skuduruose verkiantį apsisnarglėjusį vargetų vaiką. Mes nuolat balansuojame ant “mums priimtino Dievo” supratimo ribos tarp to, kurio dvelksmo pajautimas verčia bėgti ir slėptis, ir to pro kurį praeidami galėtumėm nusukti nosį į šalį, niekaip neapsispręsdami, kuris vaizdinys mums priimtinesnis ir kurį savo kelrodžiu galėtume pasirinkti.

Aš pats dažnai susiduriu su šia problema. Man norisi autoriteto, kuris būtų sėkmingesnis už mane, daugiau pasiekęs savo karjeros ar socialinės veiklos prasme, kurio kalba būtų aiški, pagrįsta ir įrodyta sėkmingais rezultatais. Nejučiom pasiduodu reikalavimams, keliamiems mane supančių bendradarbių, pareigų, padėties arba visuomenės nuomonės. Tikriausiai dėl to ir Geroji Žinia buvo pradėta skelbti nuo tų, kurių nesaistę niekas, nes ir taip buvo laikomi visuomenės šiukšlėmis - pradedant piemenimis užgimimo naktį, žvejais ir muitininkais po trisdešimt metų, ir buvusia prostitute po kryžiumi. Tuomet ir Jono klausimas, perduotas Jėzui per mokinius, pasidaro labai suprantamas ir savas -

Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito? (Lk 7, 19)

Na, atrodo, kad šiam kartui pasigražinimų užteks. Šiek tiek pažaidžiau su puslapio išvaizda, kad bent mano akiai mieliau atrodytų. Tiesą sakant, tai buvo mano pirmasis “susidūrimas” su web puslapių kodais. Bet, kaip Joakimo blog'o aprašymas skelbia, “darom, kaip mokam”. Dabar tik, kad į jį rašyti noro ir laiko užtektų.

Jei kas pastebėtų kokių nors techninių nesklandumų - būkit mieli, informuokit.

Bandau šiek tiek “suasmeninti” savo kuklaus blogo išvaizdą. Jei beskaitant staiga pasikeistų spalvos ar pesislinktų tekstas - tai nebūtinai reiškia, kad reikia išjungti kompiuterį ir eiti miegoti - jums su akimis viskas tvarkoje!

Atsiprašau už pasižaidimus, bet sekančių kelių dienų bėgyje tikiuosi apsispręsti, kaip šį puslapį aš noriu matyti. Bent kuriam laikui.

Paskutinis Advento sekmadienis. Vėl girdime tuos pačius, iki skausmo žinomus Marijos žodžius: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”. Galiu kirsti lažybų, kad Marija nesuprato nieko, ką angelas Gabrielius sakė apie Šventą Dvasią ir kodėl jos kūdikis vadinsis Dievo Sūnumi.

Didžiausi stebuklai, atrodo, įvyksta tuomet, kai mes leidžiame veikti Dievui ir būti Jo vedami.

 Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.

Jn 1, 5

Pagaliau ir aš nusprendžiau prisijungti prie internetinių dienoraščių rašytojų bendruomenės. Nežinau kiek užteks laiko ir kantrybės, bet tikiuosi laikas nuo laiko pasidalinti savo mintimis su kitais… taip pat keliaujančiais…

Po kelto metų (hm, net nežinau kiek jau jų praėjo…) dalyvavimo krikščioniškuose forumuose nusprendžiau, kad bene laikas “išeiti į pensiją”. Buvau 'Kalnas' jėzuitų forume, jau seniai nugrimzdusiame į nebūtį, paskui persikrikštinau į 'Praeivį' “skrynioje”. Atrodo, praeivis ir liksiu. Tačiau gyvenimas diktuoja savo tempą ir sunku atrasti laiko dalyvauti diskusijose, o taip pat ir abejotina nauda iš tų dažnai užsiplieskiančių “religinių karų”, kurie, deja, būdingi ir krikščionims (kas užsukat į panašius forumus, manau, puikiai žinote). Vis tas “žmogiškasis elementas” lygintis vienas prie kito besimatuojant kurio gi čia tikėjimas didesnis arba teisingesnis, apkabinėjant kitus schizmatikų, fariziejų arba dar kokiomis, didžiulę “pagarbą” išreiškiančiomis etiketėmis. Taigi, vietoj to, kad veltis į nesibaigiančius, o dažnai - ir beprasmiškus, ginčus, pabandysiu kartas nuo karto čia pasidalinti tuo, kas man atrodo svarbu arba aktualu.

P.S. Man kažkaip visą laiką imponuodavo smėlyje įsispaudusių pėdų simbolika. Tai tarsi nusako kiekvieno mūsų kelionę - buvusios ryškios, jos palaipsniui išnyksta. Kaip ir kiekvienas gyvenęs, gyvenantis ar dar tik užgimsiantis. Ir aš nenoriu statyti “monolitinių paminklų”, kad kažkas ir už 100 metų mane prisimintų. Tačiau gal kažkas atras mano pėdas dabar. Vienas, pažiūrėjęs į jų kryptį, pagalvos, “ir kur tas kvailys ten nuėjo?”. O kitam gal tai padės bent sekančius 200 metrų nesijausti vienišam kelyje link savo tikslo.