Aš ne toks kaip kiti…
Senokai ką ir berašiau. Paskaitinėju vis kitų mintis, pasidžiaugiu žmonių noru dalintis, tyliai pasakau jiems “ačiū” ir keliauju dažniausiai ne taip jau ir į dangų širdį keliančių darbų dirbti ar pareigų atlikti.
Prieš pora dienų keliaujant sutikau moteriškę, su kuria šalimais lėktuve teko prasėdėti geras tris valandas. Gal ne vienas iš pačių ilgiausių skrydžių mano gyvenime, bet panašiai. Pradžioj pakalbėjus apie šį bei tą, vėliau ji kalbą pasuko apie tikėjimą, į dvidešimt minučių sutalpino visą savo apie 60 metų (spėju) gyvenimo bei stebuklingo įtikėjimo istoriją, o likusias geras dvi valandas buvau priverstas klausytis priekaištų man žinomoms ir pirmą kartą girdimoms krikščioniškoms konfesijoms, jų mokymui bei bendruomenių vadovams. Kadangi visa ta netrumpa, nors nemokama, bet priverstinė paskaita beveik išimtinai buvo paremta neginčijamais istoriniais faktais ir dar labiau nekvestionuojamomis šv. Rašto citatomis, nusprendžiau, kad mano kukli nuomonė nei jai rūpi, nei ji nori tai išgirsti, todėl nuolankiai klausiausi, retkarčiais palinksėdamas galva ar išleisdamas kokį nors nieko nereiškiantį garsą. Bet užtat išgirsta informacija apie krikščionybės istoriją, šv. Raštą, eretikus ir sektantus, baisius nukrypimus nuo Kristaus mokslo bei tikrojo tikėjimo, tikriausiai verta kokių 5 metų universitetinių studijų.
Kodėl apie tai pasakoju? Ogi todėl, kad po to susitikimo, jau antra diena nerandu savyje atsakymo - ar kuo labiau neigdami kažką, tuo labiau teigiame priešingą? Ar kuo dažniau smerkiame santuokinę neištikimybę, tuo labiau tampame ištikimi? Ar kuo daugiau kalbame apie Lietuvą ir tautiškumą, tuo didesniais patriotais tampame? Truputį keista, bet po minėto atsitikimo vakar, beklaidžiojant po “draugų 'draugų'” nuorodas užklydau į labai skambiu pavadinimu pakrikštintą puslapį. Sudomintas autoriaus literatūrinio sumanumo ir užkabinančio jumoro jausmo, perskaičiau bene porą dešimtčių paskutinių blog'o įrašų. Viskas būtų šaunu, jei ne dienoraščio užmojus išreiškiantis jo pavadinimas… Deja, deja - pajutau, kad jei ką nors minčių autorius ir liudija, tai tik save. Nors perskaitytytos mintys labai jau sutapo su anos moteriškės “tiesos apologetika”, negaliu neužduoti klausimo sau pačiam - gal iš tiesų aš kinkuoju kaip arklys su kažkieno man uždėtais akių dangčiais, kurie man neleidžia apsidairyti aplinkui, o tik keliauti nustatytu maršrutu? Gal tikrai turiu nusispjauti į tuos, su kuriuo dalinuosi savo tikėjimu ir užsidaryti maldai kambarėlyje, prieš tai įsitikinęs, kad nuo sienu visi stabmeldiški paveikslai nukabinti? Galbūt iš tiesų nieko šiame pasaulyje nėra tikriau nei šv. Raštas, kurį savo skysta galvele bandau suprasti (kažkodėl tikėdamas, kad per šimtmečius piktavaliai sektantai jo nepakeitė)?
Aš čia šiek tiek ironizuoju, tačiau kol kas dar neteko sutikti arba išgirsti asmens, besipiktinančio viskuo ir visais, kuris tuo pačiu bent jau nesąmoningai nebandytu pakilti virš tų “kitų”. Neteko sutikti asmens, besityčiojančio ar išjuokiančio kitų tikėjimą, kuris nemanytų, kad jo/jos tikėjimas yra teisingesnis. Dar daugiau - niekaip neapleidžia klausimas: kaip gali neapykanta ar pagieža degti žmonės, bandantys skelbti Kristaus Džiugiąją Naujieną? Ar čia teisus seno multfilmo herojus? - “Drakonas žuvo! Tegyvuoja drakonas!”
Deja atrodo, kad neigimas nenurodo priešingo teigimą, kaip ir pagieža jokiu būdu neatskleidžia džiaugsmingą ir mylinčią širdį. Negaliu sau įsivaizduoti pakrantėje sėdinčio ir kitus į šuns dienas dedančio Kristaus, kurio tinklus pametę žvejai klaustų: “Mokytojau, kur gyveni?”..