Dar vienos nepastebėtos Kalėdos?
Kažkaip jau kelinti metai tenka su liūdesiu sau prisipažinti, kad Adventas ateina ir praeina, o aš kuo toliau, tuo sunkiau randu laiko įsigyventi į šio laikotarpio prasmę ir širdimi pasiruošti Kalėdų stebuklui. Beskubant parašyti visiems Kalėdinius sveikinimus, kurie, stengiantis suspėti, tampa vien tik įprastos, formalios frazės kaip, antai, “Tegul užgimusio Kūdikėlio džiaugsmas pripildo Jūsų širdis”, ir panašiai. Galiausiai, parašęs krūvą sveikinimų, pajunti, kad tik atlikai pareigą, tačiau visi tie palinkėjimai yra tušti, nes to nejauti savo širdyje. O kur dar dovanų pirkimas, kad tik, neduokdie, ko nors nepamirštum? Tačiau Kalėdų rytą (ar išvakarėse) bažnyčioje girdėdamas džiaugsmingai griausmingą “Alleliua!”, supranti, kad paprasčiausiai esi pavargęs ir šitas visas džiaugsmas nesulaukia jokio atoskambio širdyje, ir pasijunti toks apgailėtinai nepasiruošęs Jėzaus užgimimo minėjimui.
Neseniai bevartydamas senus “America” savaitraščio numerius, atradau Thomas J. Reese straipsnį, kuris man pataikė “į dešimtuką”. Pabandysiu pasidalinti juo ir su į čia užsukiančiais.
Advento ir Kalėdų laikotarpiu mes kartojame vieną seniausių krikščionių maldų: “Maranatha: Ateik, Viešpatie Jėzau!” Viena problema, kad jis linkęs atsakyti į mūsų maldas pačiu netinkamiausiu laiku. Jis tiesiog neturi supratimo paskiriant laiką.
Pagalvokite apie vargšę Mariją ir Juozapą. Marija tampa nėščia prieš susituokdama. Blogas laikas. Tada, kai jai jau buvo beveik laikas gimdyti, ji ir Juozapas yra valdžios priverčiami keliauti iš Nazareto į Betliejų, kad užsiregistruoti gyventojų surašyme. Ne pats geriausias laikas keliauti. Kaip pabėgėliai jie leidosi į žygį per kaimus ir kai atvyko į Betliejų, ten nebuvo vietos, kur apsistoti. Juozapas kaip ir milijonai tėvų turėjo jaustis sumišęs ir pažemintas, negalėdamas surasti tinkamo prieglobsčio savo šeimai. Kaip nepatogu turėjo būti Marijai, turėjusiai pagimdyti vaikelį tvarte. Ar kūdikis negalėjo palaukti dar savaitę, kol jie grįš namo?
Taip pat ir Mesijo atėjimas nebuvo pačiu tinkamiausiu laiku Izraeliui. Tai buvo nugalėta tauta, okupuota romėnų. Nežymūs ir išnaudojami kaip ir nemaža tautų šiandien jie nebuvo reikšmingi tarptautiniuose įvykiuose arba pasaulio ekonomikoje. Ne pati geriausia pajėgų bazė būsimam pasaulio valdovui. Tačiau būtent šį laiką Kristus pasirinko ateiti pas Mariją, Juozapą ir Izraelį.
Kristus ir toliau nusprendžia ateiti netinkamiausiais momentais. Jis yra mūsų kaimynas, beldžiantis į duris ir prašantis pagalbos kaip tik tuomet, kai mes jau esame kuo nors užsiėmę. Jis yra mūsų bendradarbis, ateinantis pakalbėti, kai mes stengiamės kažką suspėti atlikti. Jis yra vaiko, žvelgiančio į pirmą gyvenime kalėdų eglę, šypsenoje tuomet, kai mes neturime fotoaparato. Jis yra paramos prašančiame laiške iš Katalikų Šalpos Organizacijos, kurį gauname tą pačią dieną kaip ir kreditinės kortelės sąskaitą iš banko. Jis yra Advento susitaikinimo pamaldose, paskirtose kaip tik tą vakarą, kurį mes planavome pažiūrėti naujausią filmą.
Mes galime būti tokie užsiėmę, skubėdami per Kalėdų laikotarpį, kad nepastebėsime Kristaus, kai jis ateis. Ir mes galime praleisti progą būti Kristumi kitiems tuomet, kai jiems yra patogu. Ar mūsų kaimynas atranda Kristų, pasibeldęs į mūsų duris? Ar mūsų bendradarbis suranda Kristų už mūsų darbo stalo? Ar vaikas atranda Kristų mūsų šypsenoje? Ar vargšai atranda Kristų mūsų čekių knygelėje? Ar nusidėjėliai randa mumyse atleidžiantį Kristų? Ar jie sutinka besiskundžiantį tipą, kuris buvo labai sutrukdytas Kristaus apsilankymo, vėžlinantį link prakartėlės?
Tikriausiai yra tikslas, kodėl Kristus sukelia mums visus šiuos nepatogumus. Tikriausiai jam tai vienintelis būdas sulaukti mūsų dėmesio šiuo užimtu laikotarpiu. Tikriausiai tai yra jo būdas priminti mums, kad tai jis atranda mus, o ne mes jį; kad šioje piligriminėje kelionėje, kurią mes vadiname gyvenimu, Kristus yra su mumis visą laiką, o ne tik tos kelionė pabaigoje. Vietoj to, kad mes eidami žiūrime į žemę, turėtumėme sulėtinti tempą, pakelti galvas, atmerkti akis ir pamatyti jį bendrakeleiviuose bei visame, kas mus supa.
Kalėdos yra laikas prisiminti praeitį, švęsti dabartį ir tikėti ateitimi. Mes prisimename, kad Kristus atėjo pas Mariją, Juozapą ir Izraelį - Dievo išmintis ir meilė tapo kūnu. Tai yra stebuklas už mūsų supratimo ribų, kurį dėl to ir taip lengva pamiršti metų bėgyje. Mes esame nustebinami meile pribloškiančioje didybėje ir ekstaziškame džiaugsme.
Tačiau nežiūrint visų mūsų pastangų, mes niekada pakankamai neįvertiname Kristaus, kuris atėjo, ir pilnai nesusijungiame su juo, kuris yra čia. Todėl mes tik galime turėti viltį Kristuje, kuris ateis, kurio šviesa mus peršvies ir transformuos taip, kaip mes patys savęs pakeisti nesugebame. Jis ištiesins visus vingiuotus kelius, sutvarstys žaizdas ir pakels nupuolusius.
Ar tuomet, kai jis vėl ateis, bus netinkamas laikas? Žvelgiant į jo ankstesnius sprendimus - tikriausiai. Be abejo, jo atėjimas mūsų gyvenimo pabaigoje nėra pats geriausias laikas, kai mes esame silpniausi ir labiausiai pažeidžiami. Bet ar iš tiesų tai toks blogas momentas? Tikriausiai geriausiai jį galime priimti tuomet, kai mūsų gynyba nusilpusi ir mes pasiruošę pasiduoti. Ir kai jis ateis laikų pabaigoje, ar mes būsime paruošę pasaulį jo atėjimui? Ar pasaulis bus labiau mylintis ir teisingas? Ar Kristus sulauks geresnio sutikimo nei tada, kai jis pirmą kartą atėjo? Žvelgiant į mūsų istoriją - tikriausiai ne. Bet jis vis tiek ateis.
Parengta pagal Thomas J. Reese, SJ Maranatha: Come, Lord Jesus!
(c) AMERICA magazine, 1998
tarp eglučių šurmulio mes dažnai užsimirštame.
Aš irgi užsižaidžiau eglutėmis…:)
kad tik man Kalėdos netinkamu laiku…Gruodis, metų pabaiga, tiek daug nebaigtų darbų….
Matomai ir pas save jis pasišauks nelaiku, kai dar bus tiek neatliktų darbų…
O reikia tiek nedaug - tik budėti….neužsimiršti…
labai geras straipsnis….dėkoju…
Būtent tai straipsnio Autorius ir turi mintyje. Mes labai mėgstame duoti Dievui savo darbotvarkę ir reikalauti iš Jo, kad Jis tuo vadovautųsi. Iš čia ir atsiranda nuolatinis konfliktas.